„Ne visa numirs su žmogumi –
Tėvynės meilė nemari.“
(Adolfas Ramanauskas-Vanagas)
Adolfas Ramanauskas-Vanagas gimė 1918 metų kovo 6 dieną. New Britain mieste, Jungtinėse Amerikos valstijose. 1921 metais su tėvais Elena ir Liudviku Ramanauskais sugrįžo į Lietuvą. Šeima įsikūrė Seinų apskrityje, Rudaminos valsčiuje, Bielėnų kaime. A. Ramanauskas mokėsi Galinių pradinėje mokykloje, vėliau – Lazdijų ,,Žiburio“ gimnazijoje. Ją sėkmingai baigęs, 1937 metais studijavo Klaipėdos pedagoginiame institute, bet vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, institutas persikėlė į Panevėžį. 1939 metais baigė institutą ir Kauno karo mokyklą. Dirbo Guronių ir Aukštakalnio mokyklose mokytoju. 1941 m. prasidėjus karui, A. Ramanauskas dalyvavo Birželio sukilime ir vadovavo partizanų būriui Druskininkų apylinkėse. Vokiečių okupacijos metais persikėlė į Alytų ir dirbo Alytaus mokytojų seminarijoje. Mokytojo darbą vertino ir mėgo, kolegų bei auklėtinių buvo mylimas ir gerbiamas už kompetentingumą, principingumą, draugiškumą, mokėjimą bendrauti. Puikiai grojo akordeonu, gražiai dainavo. Pasirinkta mokytojo profesija buvo labai patenkintas, bet visus darbus ir planus sugriovė antroji sovietinė okupacija. A. Ramanauskas-Vanagas matė ir aiškiai suprato, kad okupantai siekia dvasiškai ir fiziškai sunaikinti lietuvių tautą, Lietuvos valstybingumą, todėl išėjo kovoti už Lietuvos Laisvę – tapo nepalaužiamu Laisvės kariu.1945 metų pavasarį įstojo į Nemunaičio apylinkėje veikusį partizanų būrį. Jau pirmąją dieną buvo išrinktas partizanų būrio vadu. Pasirinko ,,Vanago“ slapyvardį. Tais pačiais metais jis tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, o rudenį – Merkio rinktinės vadu. Dar partizanavimo pradžioje A. Ramanauskas-Vanagas susituokė su Birute Mažeikaite, Alytus mokytojų seminarijos absolvente. Ji buvo jo bendražygė ir bendramintė – partizanė, slapyvardžiu „Vanda”. 1948 metais jiems gimė dukra Auksutė, nuo pirmųjų gyvenimo dienų irgi pradėjusi nelegalų gyvenimo kelią. Nuo 1947 metų rudens A. Ramanauskas vadovavo Dainavos apygardai, o 1948 metais ėjo Pietų Lietuvos partizanų vado pareigas. 1949 metų rudenį paskirtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadu, jam suteiktas Partizanų pulkininko laipsnis. Jis daug dėmesio skyrė pogrindžio spaudai – organizavo jos leidybą, redagavo ir pats rašė straipsnius į įvairius partizanų laikraščius. 1953 m. okupantams suėmus Joną Žemaitį-Vytautą, A. Ramanauskas-Vanagas liko aukščiausias LLKS ir dėl nepriklausomybės kovojančios Lietuvos pareigūnas, okupantų vadintas partizanų generolu.
1953 metais pasibaigus ginkluotam partizaniniam judėjimui A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios kovos ir su šeima slapstėsi. Tuo metu parašė trijų dalių atsiminimus „Partizanų gretose“. Visą laisvės kovų laikotarpį KGB įnirtingai ieškojo partizanų vado A. Ramanausko-Vanago ir partizanės jo žmonos. Jų paieškai vadovavo aukščiausi LSSR KGB pareigūnai. 1956 metais A. Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona Birutė buvo išduoti ir sulaikyti. Didvyris visus metus sadistiškai kankintas. 1957 metais jam įvykdyta mirties bausmė.