Motiejus Gustaitis
Gustaitis Motiejus gimė 1870.02.27 Rokuose (Aukštosios Panemunės vlsč.), mirė 1927.12.23 Lazdijuose. Lietuvos katalikų kunigas, rašytojas, vertėjas, literatūros ir kultūros tyrinėtojas, pedagogas, filosofijos daktaras. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, 1893 m. įšventintas į kunigus. 1893–1897 m. – vikaras Marijampolėje. 1897–1899 m. Regensburgo universitete studijavo bažnytinę muziką, vėliau – Romos universitete – civilinę ir kanonų teisę, Fribūro universitete – literatūros ir meno istoriją. Buvo berniukų gimnazijos mokytojas, vėliau mergaičių progimnazijos direktorius Marijampolėje. Gimnazijoje įkūrė meteorologijos stotį, kuri teikė orų stebėjimo žinias centrui. Suorganizavo orkestrą, chorą, literatūros ir vaidintojų būrelius, sporto komandas. Gimnazijos pastato pastogėje įkūrė pirmąjį Dzūkijoje muziejų.. Vienas iš „Žiburio“ draugijos steigėjų. 1907 m. įsteigtos Marijampolės mergaičių progimnazijos direktorius. 1914 m. lankėsi Amerikoje, rinko aukas „Žiburio“ draugijai. Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su progimnazija pasitraukė į Rusiją. 1918 m. grįžo į Lietuvą, paskirtas Seinų „Žiburio“ gimnazijos direktoriumi. Lenkams užėmus Seinus, 1920 m. gimnazija perkelta į Lazdijus. Lazdijuose gyveno iki mirties, toliau ėjo gimnazijos direktoriaus pareigas. Jo dėka gimnazijai nupirktas namas su žemės sklypu, įsteigti moksleivių bendrabučiai, valgykla. 1923 metais parašė pirmąjį lietuvišką literatūros teorijos vadovėlį „Stilistika“. Gustaičio lyrika yra sunkoka formos ir stiliaus atžvilgiu. Rimta ir net rūsti savo turiniu. Gustaitis ne lengvo jausmingumo, ne svajingo muzikalumo dainius, bet gilios refleksijos, maldingos ekstazės ir abstrakcijų mintytojas. Gustaitis paneigia Žemę su jos aistromis, į gyvenimą žiūri iš idealų ir pareigų aukštybės. Grynas idealizmas ir antžemiškų aukštybių pamėginimas primygtinai pabrėžiamas tuose eilėraščiuose, kurie turi aiškų poetinio kredo pobūdį, kuriuose Gustaitis poetiniais vaizdais nagrinėja poeto pašaukimo temas. M. Gustaičio kapas Lazdijų kapinėse – vietinės reikšmės istorijos paminklas. Lazdijuose veikia Motiejaus Gustaičio memorialinis muziejus, įsteigtas jo gyventame name. Viena iš Lazdijų gatvių pavadinta Motiejaus Gustaičio vardu. 1995 m. M. Gustaičio vardu pavadinta Lazdijų gimnazija.
Joseph Achron
Lazdijuose smuikininko ir kantoriaus mėgėjo šeimoje gimęs smuikininkas ir kompozitorius Josephas Achronas priklauso XX a. I pusės Rytų Europos kūrėjams, prisidėjusiems kuriant tautinę profesionaliąją žydų kompozicinę mokyklą. Josepho jaunesnysis brolis Isidorius tapo žinomu pianistu ir ypač išgarsėjo kaip Jaschos Heifetzo akompaniatorius JAV. J. Achronas mokėsi Peterburgo konservatorijoje Leopoldo Auerio smuiko klasėje, komponavimą studijavo pas Anatolijų Liadovą, o orkestruotę – pas litvaką Maksimiljaną Šteinbergą. Įsitraukęs į Peterburge įkurtos Žydų liaudies muzikos draugijos veiklą (vienas pagrindinių jos tikslų buvo skatinti naują profesionalią kūrybą žydų liaudies muzikos pagrindu ir įvairiais būdais ją pristatyti visuomenei), J. Achronas sukūrė populiariausią savo kūrinį – Hebrajiškąją melodiją smuikui ir fortepijonui op. 33 (1911), pagrįstą jaunystėje Varšuvos sinagogoje girdėta tema. Paskatintas pjesės sėkmės, ėmė gilintis į žydų muzikinės tradicijos teoriją bei praktiką. Tarp kitų jo kūrinių žydiška tematika yra Baladė hebrajiškąja tema Chazanas violončelei ir fortepijonui op. 34 (1912, orkestruota 1933), Variacijos fortepijonui El Yivneh Hagalil tema op. 39 (1915), Vaikų siuita fortepijonui op. 57 (1923), sukurta pagal biblinius tropus – tradicinius Šventraščio kantiliacijos motyvus, Koncertas smuikui ir orkestrui nr. 1 op. 60 (1925), Siuita Golemas kameriniam ansambliui (1932). Nuo 1925 m. J. Achronas gyveno Niujorke, JAV, 1934 m. įsikūrė Los Andžele, kur rašė muziką kino filmams, griežė kino teatrų orkestruose. Kompozitorius Arnoldas Schönbergas J. Achroną yra pavadinęs vienu labiausiai neįvertintų modernių kompozitorių.
