Šiandien kalbame apie tradicijų išsaugojimą, kultūrinę tapatybę ir nematerialų kultūros paveldą. Tačiau tradicijos išlieka ne todėl, kad apie jas parašome knygose ar įrašome į sąvadus. Jos išlieka tada, kai jomis gyvename. Būtent todėl mums reikia Bulvinių bandų dienos. Ne tam, kad turėtume dar vieną datą kalendoriuje. O tam, kad bent kartą per metus visa Lietuva prisimintų vieną iš unikaliausių Dzūkijos kulinarinio paveldo tradicijų. Bulvinės bandos ant džiovinto kopūsto lapo nėra tik maistas. Jose telpa mūsų krašto istorija, darbštumas, šeimos bendrystė, pagarba žemei ir paprastas, bet išmintingas gyvenimo būdas. Tai tradicija, kuri gimė iš žmonių gebėjimo gyventi kukliai, tausoti tai, ką užaugino, ir dalintis tuo, ką turi. Šiandien vis rečiau susėdame prie bendro stalo. Vis rečiau vaikai mato, kaip kūrenama krosnis, kaip tarkuojamos bulvės ar ant kopūsto lapo dedama būsima banda. Jeigu šių patirčių neperduosime dabar, po kelių dešimtmečių jos gali likti tik nuotraukose. Todėl Bulvinių bandų diena yra ne apie bandas. Ji apie žmones. Apie močiutes, kurios dar prisimena tikrąjį skonį. Apie vaikus, kurie pirmą kartą pamato, kad tradicija gali būti gyva. Apie šeimas, kurios bent vieną vakarą susirenka prie vieno stalo. Apie bendruomenes, kurios supranta, kad stiprios yra tada, kai saugo savo šaknis. 2025 m. pabaigoje bulvinių bandų kepimo ant džiovinto kopūsto lapo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, šiemet – iškilmingai įteiktas sertifikatas. Tai svarbus mūsų krašto įvertinimas. Tačiau kartu tai ir atsakomybė. Įrašymas į sąvadą nėra tradicijos pabaiga. Tai tik naujo etapo pradžia. Nuo šiol mūsų visų pareiga – pasirūpinti, kad ši tradicija gyvuotų, mums būtų svarbi ir būtų perduodama toliau. Todėl ir minėkime rugsėjo 30-ąją kaip Bulvinių bandų dieną. Norisi, kad tą dieną bandas keptų ne tik Lazdijų krašte. Kad jas prisimintų Vilniuje gyvenantys dzūkai, Kaune studijuojantis jaunimas, užsienyje gyvenančios mūsų krašto šeimos. Kad mokyklos kalbėtų apie šią tradiciją, bendruomenės organizuotų bendras vakarones, muziejai pasakotų jos istoriją, o socialiniuose tinkluose žmonės dalintųsi savo šeimų receptais ir prisiminimais. Kviečiame ir Jus įsijungti, kad Bulvinių bandų diena taptų ne vien Lazdijų rajono, o visų dzūkų diena. Diena, kai didžiuojamės tuo, ką turime. Kartais galvojame, kad mūsų tradicijos per paprastos, kad būtų įdomios kitiems. Tačiau pasaulis šiandien ieško būtent autentiškumo. Ieško tikrų istorijų, tikrų žmonių ir tikrų skonių. Tai, kas mums atrodo kasdieniška, kitam gali būti nepaprasta. Profesorė Viktorija Daujotytė yra pasakiusi: „Saugantis žmogus yra saugesnis. Kur nebesaugu praeičiai, nesaugu dabarčiai ir ateičiai.“ Ši mintis labai tinka ir Bulvinių bandų dienai. Saugodami savo tradicijas, mes saugome ne tik receptą ar kepimo būdą. Mes saugome savo tapatybę. Todėl Bulvinių bandų diena reikalinga ne vien tam, kad keptume bandas. Ji reikalinga tam, kad prisimintume, kas esame. Kad didžiuotumėmės savo kraštu. Kad vaikai pažintų tai, kuo gyveno jų seneliai. Kad visoje Lietuvoje gyvenantys dzūkai bent vieną dieną pajustų bendrystę su savo gimtuoju kraštu. Kad suprastume – nematerialus kultūros paveldas nėra praeitis. Jis gyvas tol, kol juo gyvename. Todėl tegul rugsėjo 30-oji tampa dar viena vienijančia diena. Ne tik prie bendro stalo, bet ir prie bendros minties – jog tai, ką paveldėjome, verta saugoti, puoselėti ir perduoti toliau. Nes tik saugodami savo tradicijas išsaugome ir save.